Už kalnų, už miškų, debesyse yra maža sala. Ją supa labai tankūs balti debesys, kad jos nesimatytų iš žemės. Saloje gyvena vienaragiai. Vieni jų turi sparnus, kiti, norėdami nusileisti ant žemės, čiuožia vaivorykšte kaip čiuožyne. Kiekvienas iš jų turi nepaprastų magiškų galių. Vienaragiai gali suvaldyti patį įnirtingiausią žvėrį ir valdyti laiką. Jie gali jį sustabdyti, pagreitinti ir netgi keliauti laiku. Kartais jie perkelia žmones ar kitus gyvūnus tarp amžių. Su tokia magija jie gali padaryti tikrą suirutę žmonijos istorijoje. Tokia buvo didžioji keistų užrašų ant sienos drakono oloje paslaptis. Vienas iš vienaragių, alergiškas žiedadulkėms, nusprendė apžiūrėti karalystės dalį už didelio mėlyno magiško akmens. Jis pamiršo, kad žemėje yra kitokių žiedadulkių nei jų stebuklingoje saloje, ir, pasirodęs prie olos, ėmė čiaudėti. Dėl to jis nepastebėjo, kaip į olą įskrido drakonas su riteriu ant nugaros. Mažasis riteris kaip tik rašė ant olos sienų savo pomidorų sriubos receptą, kai vienaragis taip baisiai, taip stipriai čiaudėjo, kad netyčia perkėlė ir drakoną, ir riterį kelis šimtus metų į praeitį. Tiksliau, į priešistorinius laikus. Nei riteris, nei drakonas nepastebėjo, kas nutiko, nes buvo per daug užsiėmę pokalbiais apie receptą. Tuo tarpu vienaragis iš karto suprato, kad kažkas nutiko, nes vienaragiai yra išties labai protingi gyvūnai. Tik jaunikliams reikia išmokti valdyti savo magiją. Vienaragis bandė ištaisyti savo klaidą. Jis ne visai žinojo, kaip tai padarė, ir todėl negalėjo atšaukti ir burtažodžio. Tad jis paprašė tėvų pagalbos. Jis visada galėjo jais pasikliauti. O toks mažas, nekaltas burtas negalėjo pakenkti. Vienaragio tėvai atvyko po maždaug valandos. Iki to laiko mažasis riteris jau buvo užsirašęs visą savo skanios pomidorų sriubos receptą ir su drakonu svarstė apie katilą ir grietinėlę. Tėtis vienaragis be jokių problemų grąžino drakoną ir riterį į dabartį, tačiau mažasis vienaragis vėl čiaudėjo ir per klaidą vėl grąžino riterį ir drakoną laiku atgal. Šį kartą maždaug šimtą, gal šimtą dvidešimt metų į ateitį. Šių nesėkmingų burtų rezultatas buvo tarsi priešistoriniai užrašai ant olos sienos, kuriuos perskaitė princesė, o ne didysis magas. Daug kitų dalykų taip pat susimaišė, bet to dar niekas nepastebėjo. Jaunasis vienaragis išskleidė sparnus ir nuskrido tiesiai į salą debesyse. Jis tikėjosi, kad nečiaudės, kol negrįš namo. Deja, jis dar kelis kartus čiaudėjo ir būtent todėl kai kuriems žmonėms kilo įvairių idėjų keistiems išradimams. Dženo pradėjo svajoti apie skraidymą kaip paukščiai, kiti – apie keliones aplink pasaulį, nes staiga ėmė tvirtinti, kad Žemė nėra plokščia, o yra rutulio formos. Sloga gali būti tikrai pavojinga, ypač su stebuklinga būtybe. Kokią istoriją sugalvosite jūs? Būtinai apžiūrėkite ir drakoną, riterį bei princesę!
