L'orpheline Serge Lutens – tai kvepalai vyrams ir moterims, priklausantys specialiai grupei. L'orpheline buvo išleistas 2014 m. Kvapo kompoziciją sudaro smilkalų ir muskuso natos.
Dar viena mergina!
Taip, jei tiki, kad ji yra apleista mano dalis. Vaike, aš perpjoviau pasaulį į dvi dalis. Viena vertus, mergaitė, nugalėtoja (ne pralaimėtoja) – o tiksliau, tai, kas joje sudygę ir ką savyje užauginau, ir, kita vertus, berniukas, nugalėtojas. Vaikui pasaulis susiveda į tris žmones: jį patį, jo motiną ir jo tėvą. Kiekvienam nepadarius tokio aiškaus pasirinkimo kaip mano, kiekvienas iš jų visą gyvenimą bus nuo jo priklausomas.
Ar jūsų pasirinkimas prisistatė kaip motina?
Ne motina, jos skaudulys, aš jį nešiojausi. Tai neabejotinai tapatinimasis. Kaip ir kiekvienas iš mūsų, už savo gyvenimą esu skolingas atsitiktinumui. Garsusis kauliuko metimas man atrodo pavyzdinis – tai šventas skaičius – jis mus nuveda ten, kur turėjome gimti arba neturėjome gimti. Neprisiminsiu reikšmingų savo likimo epizodų, tačiau tarp to, kas buvo, ir to, ką jaučiau, skirtumas buvo didesnis. Vis dėlto vaikas yra aiškiaregis: jis numato.
Ar nuo šiol turėtume suprasti, kad jumyse buvo paneigta vyriškoji giminė?
Iš to, kas mano akimis buvo oficialiai reikalaujama: kariuomenė, autoritetas, valdžia, galia, tvarka, moralizmas, taip. Aš kariavau su vyriškumu. Galima tikėtis, kad nuo šios akimirkos išradinėju moterį ir atvedu mus į dabartį, tai kraujo krikštas.
Grįžtant prie našlaitės mergaitės. Ar tai jūs?
Ne, iš pradžių tai buvo mergelės teritorija, ji mane traukė, bet aš ten savęs neatpažinau. Ši teritorija, kurią neigiau, buvo vyrų teritorija. Mano motina, ji buvo rūstybė, o aš, jos sūnus, jos kerštas.
O tėvas, kur jis yra?
Tėvas yra paskelbtas priešas. Aš buvau neapykanta žemėje, tėvui. Iš motinos buvau figūrantas, o iš tėvo – žudikas. Žaizda neužgijo. Galėjau užsimerkti, bet mačiau: tėvas buvo nemirtingas. Iš jo saugau moteriškumą, kurį jis išdavė.
Kaip šiame labirinte atradote kelią į kvepalus?
Tai atmintis, atleidimas ir kaip tai, ką turime šiandien, jis sugebėjo išlikti – iš dulkių. Jis ne tik moteriškosios giminės, bet ir neturi daugiskaitos. Tai yra mano gyvenimo budėjimas, tai, kas lieka, kai viskas išnyksta. Tai nematoma drobė, kuri, šydas po šydo, ten, kur ji užmiršta, išnyksta pilkume.
